logo
 PRADŽIA //  SĄRAŠAI IR INVENTORIUS  // BAJORŲ GENEALOGIJOS  //  BAŽNYČIOS //  ŽINYNAI //  DUK //

Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčia


1705-1798 m. mirties įrašai

 

Pirmoji bažnyčia pastatyta iki 1586 m. Jai 1596 m. dovanoti Kielionių, Kvedariškių, Virkininkų kaimai, ežeras (kunigas privalėjo mokėti lietuviškai, įsteigti mokyklą). 1641 m. valdą padidino Jonas Alfonsas Lackis. Manoma, kad 1655 m. karo su Maskva metu bažnyčią sudegino Rusijos kariuomenė.
1663 m. nauja bažnyčia pastatyta iki stogo. Užbaigta 1674 m. Parapijai 1744 m. priklausė 31 kaimas. 1770–1776 m. Stakliškių seniūnas Juozapas Teodoras Boufalas-Daraškevičius (lenk. Józef Teodor Bouffał-Doroszkiewicz), herbas Kościesza, pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią, konsekravo Vilniaus pavyskupis Tomas Zenkavičius. 1818 m. audra suardė bažnyčios stogą, apgriovė bokštus. 1828 m. bokštai dar buvo neatstatyti. Daugiau - šaltinis.

Stakliškių bažnyčios knygas perrašė Algimantas Krinčius

Stakliškių mirties metrikai pradėti rašyti gana anksti. 1705 metų birželio 22 dieną Stakliškių bažnyčios šventoriuje palaidotas pusbernis Kazimieras, aprūpintas Sakramentais, – apie amžių nieko nepasakyta. Tame pačiame šventoriuje kitais metais balandžio 23 d. palaidotas ir kilmingasis ponas jo mylista Kazimieras Ordyniec’as. Ir tiek. Dvi eilutės mirties metrikų knygoje, nežiūrint didelių turtų, valdžios ir žemiškosios garbės. Vėliau įrašai detalizuojami: atsiranda velionio amžius – nuo naujagimio, mirusio už dviejų valandų po krikšto, iki šimtamečio senio. Į tą intervalą sutelpa keleto dienų, savaičių, mėnesių, kelerių, keliolikos ar kelių dešimčių metų amžiaus žmonės, kartais įvardijami kaip sūnūs, berniukai, mergaitės, mažyliai, žmonos, vyrai, seniai ar tiesiog konstatuojama, kad velionis jau buvo pagyvenęs, taigi, nebe jaunas. Miruolių skaičius proporcingas gyventojų skaičiui. Amžiaus pradžioje jis nėra didelis, tik 1710-ieji akivaizdžiai skiriasi – maro metai; gi antroje XVIII amžiaus pusėje žmonių daugėja, daugėja ir miruolių. Vėlesniuose įrašuose kunigas pateikia daugiau žinių apie velionį, ne tik nurodydamas jo amžių, vaikų – ir tėvus, bet ir kartais mirties aplinkybes, priežastį, nurodo apytikslę palaidojimo vietą. Taip mirštama netikėta mirtimi, naktį po įprastos dienos, susirgus, užpuolus drugiui, paskendus, sudegus, nėščiai, nutrenktai žaibo, ar pagaliau girtam galą gavus. Kartais parašoma, kad velionis buvo girtuoklis, našlaitis, svetimšalis, šaulys, senolis, elgeta arba špitolės gyventojas. Kartais, nežinant pavardės, o žinant tik vardą, nurodoma, jog tai buvo piemuo, sėjėjas, malūnininko pati... Labiausiai sukrečia vaikų mirtis. Nors ta skausmo energija, kuri sklinda iš originalių šaltinių, šiame perraše jau gerokai išblėsusi (o gal tik atbukęs antrasis perrašinėtojas?!), visgi negalima nejausti to širdies skausmo, kuris buvo patirtas tų kelių šimtų metų praeitin nugrimzdusių žmonių, ypač, kai laidojami vienas po kito tos pačios šeimos vaikai, galop ir jų tėvai. Taip atsitiko, tarkim, su Kondratavičių iš Trečionių kaimo šeimos vaikais: 1784 metų vasario 17 d. palaidotas 4 metų berniukas Mykolas, kitądien – 3-metis Tadas, trečiądien – 6-metis Juozapas ir galop vasario 20-tą – dviejų metų mergytė Katrė. Kas gali būti abejingas tokiems faktams? Atšalę miruoliai? Kiek daug tokių vaikšto šiandien gatvėmis?

Iš mirties metrikų sužinome, kad buvo laidojama bažnyčioje, šventoriuje, kaimo kapinėse. Bažnyčioje – po grindimis arba kriptose – tik turtuoliai ar šiaip valdžios žmonės. Likusieji – šventoriuje prie bažnyčios sienos, prie kryžiaus, viduryje, prie vartų, prie medžio, kairėje bažnyčios pusėje, dešinėje bažnyčios pusėje, prie durų, ties didžiuoju altoriumi, ties langu, tarp medžių, prie tvoros, prie įėjimo į šventorių, saulės patekėjimo pusėje, t.y. rytuose, priešais presbiteriją ir t.t. Pilnas šventorius palaidotųjų! Kas dabar pasakys, kur augo tas medis, kur stovėjo anas kryžius? Juk tiek metų praėjo...

1757 metais (tiksliau nenurodyta) mirė klebonas kunigas Antanas Jarockis (dirbęs sielovadinį darbą šioje bažnyčioje 17 metų). Jo kūnas palaidotas bažnyčioje prie šventojo Antano altoriaus. 1784 metų žiemą, klausydamas išpažinties, miršta Stakliškių bažnyčios vikaras kunigas Jonas Silvestravičius. Turėjo tik 39 metus. Palaidotas Stakliškių bažnyčios rūsyje. Po dešimties metų, 1794 metų žiemą, miršta Stakliškių bažnyčios varpininkas Mykolas Žydelis. Palaidotas šventoriuje. Kitas varpininkas Kristupas Sukarauskas miršta 1778 m., turėdamas 85 metus ir palaidotas šventoriuje prie pat bažnyčios.
Tame pačiame rūsyje 1782 metų vasarą palaidota jos mylista Antanina Mineikienė, Kauno teisėjienė, Stakliškių seniūnienė, prieš penketą metų palaidojusi vienerių metų sūnų Juozapą, prieš trejetą metų – dvimetę dukrelę Mariją Izabelę, o tais pačiais 1782-aisiais ir pirmus metus gyventi pradėjusią Magdaleną. O teturėjo 30 metų. Čia pat palaidota ir 15-metė Oginskių duktė Sofija dar 1731 m. 1761 m. gegužę šventoriuje palaidota dauggalė jos mylista Elzė Ordyncienė, Trakų vaivadijos raikytojienė iš Vyšniūnų.

Šimtą metų šioje žemėje praleido Agota Beneckienė, Jurgis Čerepas, Jonas Kondratavičius, Barbora Lakštauskienė, Marijona Milkevičienė, 90 metų – keliolika, 80 metų – keliasdešimt žmonių. O Kristina Raižienė iš Kielionių kaimo mirė 1781 metais sulaukusi (ar bent jau taip kunigas užrašė!) 120-ties metų ir buvo palaidota Stakliškių bažnyčios šventoriuje. Visko ir neišvardinsi. O ir nereikia vardinti. Nes viskas surašyta knygoje. Tik, bėda, lotyniškai. Kunigas lotyniškai mokėjo. Perrašytojas – kur kas silpniau. Antrasis perrašytojas – visai silpnai, dargi neįstengdamas ištaisyti pirmojo perrašytojo klaidų ir nesusipratimų. Skaitytojui bus sunkoka susigaudyti. Ypač skaitant 93-čiojo šios knygos puslapio aprašymus (arba 159/159 v. šaltinio lapą, – šie nurodomi dešinėje pusėje, raidė v, lotyniškai versus, reiškia antrąją lapo pusę). Darbui palengvinti knygos gale įdėjau dažnesnių lotyniškų žodžių žodynėlį. Beje, metrikų rašymas buvo tikrinamas vyresnybės: 1740 m. liepos 4 d. vizitavo Kauno dekanas Jiezno klebonas Mikalojus Antanas Strobeika, 1764 m. liepos 7 d. – Feliksas Taujanskas. Kiek tai turėjo įtakos tolesniems įrašams, dabar sunku pasakyti. Tyrėjas galbūt ras šioje knygoje klaidų ir jas ištaisys. Ras ir daug sutrumpinimų, kurių neišskleidžiau dėl pakankamo jų aiškumo, pernelyg dažno pasikartojimo, taigi, ir vietos taupymo sumetimais. Perrašymo principai čia tie patys kaip ir krikšto knygoje. Dargi perrašo struktūra išlaikyta beveik tokia pat kaip šaltinio.

Lokalinės istorijos tyrėjai iš šios knygos prisirinks daug įdomių faktų. Taip bus galima parašyti gyvą šio krašto istoriją. Su mažais ir dideliais žmonėmis. Jų pavardėmis ir vardais. Kaimais. Demografiniais paskaičiavimais. Nurodant gimimo, gyvenimo, jungtuvių, mirties vietą. Ir laiką. Pastebint, kad dauguma šio krašto žmonių nuo seno buvo giminės. Tolimi. Nors ne nuo Adomo laikų. Tik tris šimtus metų. Kurie dabar gerai mums matomi. Tuokėsi, krikštijo vaikus, laidojo vieni kitus, gynėsi nuo skriaudikų ir užpuolikų. Saugodami savo ir palikuonių laisvę. Galbūt tai ir subrandino vidinę šio krašto žmonių tvirtybę?

2008.V.25. Algimantas Krinčius

1699-1798 m. jungtuvių įrašai

 

Apie Stakliškių jungtuvių metrikus

  Skiriu tiems, kurių kojos mina ar dar tik mins šio krašto žemę, taipgi ir tiems, kurių vėlės jau žvelgia iš aukštybių, sverdamos mūsų mintis ir darbus ne sau, bet tautos ateičiai

Krinčinas, 2008 Savilaida
UDK 23/28 (474.5) (093) St 23
Parengė Algimantas Krinčius

Rėmė
Lietuvos Respublikos Seimo narys Ramūnas Garbaravičius, Stakliškių seniūnas Gintautas Kaminskas
Aldona Kaminskaitė–Dzekunskienė.
© Algimantas Krinčius
ISBN 978-9955-694-47-2 © Krinčinas, Savilaida, 2008

Keli žodžiai įvadui

Skambant varpams, žodžiai nustoja prasmės. - Iš neparašyto teksto

Nėra būtinybės ką nors sakyti, bet, gerai pagalvojus, gali nutikti ir taip, kad šie keli įžangos žodžiai kam nors pravers, – gal netgi bus įdomūs ir padės atrakinti šią keistą ir sunkią knygą tolimesniems darbams. Viena vertus, šie Stakliškių jungtuvių (1699-1798 m.m.) ir mirties (1705-1798 m.m.) metrikai yra ankstesnės Stakliškių krikšto metrikų (1699-1798 m.m.) knygos tęsinys, kita vertus, visų trijų – krikšto, jungtuvių ir mirties – metrikų įrašai neatsiejami vieni nuo kitų, taip, kaip neatsiejamas gimimas nuo mirties. Todėl metrikų knygas reikia tyrinėti sinchroniškai, – jos viena kitą papildo, leidžia atsakyti į klausimus, kilusius, skaitant krikštus, o kartu betgi iškelia naujų klausimų, kurių atsakymų galbūt galima tikėtis jau visai kituose Stakliškių (ir ne tik) dokumentuose.

1699–1798 metų Stakliškių krikšto, jungtuvių ir mirties metrikai perrašyti kunigo Motiejaus Simanavičiaus į vieną didelę knygą, kuri dabar saugoma Vilniuje, Lietuvos Valstybės istorijos archyve. Labai gaila, bet perrašinėtojas jau tada (1798 m.) neberado kai kurių metų metrikų knygų, todėl ir vietoj žmonių vardų, pavardžių, kaimų pavadinimų tenka skaityti tokius įrašus, kaip šis: „od Roku 1726 do 1730 metryk niema” , arba „od Roku 1722 aż do Roku 1730 metryk w Xięgach nieznayduiesię” , taipgi ir „od Roku 1752 Aż do 1757 także metryk w Xięgach nie znayduiesię” . Tai dideli praradimai – tais metais bažnyčios sujungtų ar palaidotų žmonių vardų jau niekada nesužinosime. Tenka pastebėti, jog mažiausiai „spragų” liko jungtuvių metrikose – tik keletas metų, mirties – 13 metų, o krikštų metrikų įrašų trūksta net už 22 metus. Kadangi krikštus apžvelgėme ankstesnės knygos įžangoje , dabar nors trumpai prisilieskime prie jungtuvių ir mirties metrikų.

Kopuliacija (poravimasis), arba matrimonija (moterystė), – privalomoji gamtos, arba Dievo plano, jei norite, dalis, užtikrinanti biologinį ir visokį kitokį – šeimos, giminės, tautos, pagaliau, žmonijos – tęstinumą. Šioje knygoje jungtuvių metrikų įrašai yra dvejopi: dažniau rašoma Contraxerunt Matrimonium (sudarė santuoką), rečiau, matyt, dėl perrašymo niuansų, Benedixi Matrimonium (laiminu santuoką). Taigi, įrašai atrodo taip:

[Anno Domini 1700] Stokli?zki, 14, 9ber Con. Matr. Christophorus Stankiewicz Cu ? Marianna Pa?zukowna Test. Nicolaus Mey?ztowicz de Stokli?zki;

o suprasti reikėtų šitaip:

[1700 Viešpaties metai], Stakliškės, lapkričio 14 d.; susituokė Kristupas Stankevičius su Marijona Pašukyte; liudininkas – Mikalojus Meištavičius iš Stakliškių.

Arba vėl:

[Anno Domini 1784] Pie?ztowiany, 22, [Augustus] Ego Leonardus Kotkiewicz Com. Stokliscen. Benedixi Matr. Simone ? Szołom?ki et Anna ? Smolska de Pie?ztowiany T. Petrus Nawackunas de Użugość;

verstina taip:

[1784-ais Viešpaties metais, rugpjūčio] 22 d. aš, Stakliškių [bažnyčios] vikaras Leonardas Katkevičius, palaiminau Simono Šolomsko ir Onos Smolskutės iš Pieštuvėnų santuoką; liudininkas – Petras Navackūnas iš Užuguosčio.

Šiaip jau jungtuvių metrikai nėra itin informatyvūs, lyginant su kitais metrikais, tačiau visgi svarbūs ir įdomūs keliais aspektais. Visų pirma tuo, kad krikštų metrikuose, bent jau ankstyvuosiuose, nerandame mergautinės naujagimio motinos pavardės, taigi, jungtuvių metrikuose yra vilties ją išsiaiškinti. Antra, savo protėvius čia gali rasti ir kitų parapijų žmonės, ypač iš laikotarpio po 1710 metų maro, kai jaunikiai iš kitų parapijų ieškojo sau pačios Stakliškėse ir aplinkiniuose kaimuose, o suradę tuokdavosi Stakliškių bažnyčioje . Taip randame žmonių pavardžių iš Jiezno, Prienų, Aukštadvario, Rumšiškių, Užuguosčio, Pivašiūnų, Žiežmarių, Darsūniškio, Nemajūnų, Semeliškių, Punios, Onuškio ir kitų parapijų bei Kruonio, Alytaus, Vilkaviškio, Lydos, Vilniaus, Kauno, Žaslių ir kitų miestų, miestelių bei kaimų.

Jungtuvių metrikuose retsykiais pasitaiko ir smagesnių pavardžių bei žmonių apibūdinimo, pavyzdžiui: seniūnas, vargonininkas, kailialupys, grietinė, dirbantysis, Šinderis arba Švedas, Iskra, Derva, Guminas, Kiškis, Martelė, Čiudakas, Dailydėnas, Murza, Žydėnaitė, Žydelis ir t.t. Jungtuvės dažnai kvepia alumi ir ruginuke, gal dėl to kartais pasitaiko ir kurioziškų nutikimų. Štai du atsitiktinai pakartoti įrašai:

Con. Matr. Christophorus Stasiulewicz Cu ? Theodora Grubkowna Testes Jacobus Tołoczko et Simon Nawsukas de Jown. omn.
Augustus Con. Matr. Christophorus Stanilewicz Cu ? Theodora Trubkowna Testes Jacobus Tołoczko et Casimirus Stoyniewicz Jown.

Skirtumus raskite patys. O jie tikrai nemaži!

Bet palikime jungtuvių linksmybes bei priedermes ir pažvelkime į mirties metrikų įrašus, juo labiau, kad visos linksmybės galų gale baigiasi mirtimi, nepriklausomai nuo besilinksminančiųjų ir/ar atliekančiųjų priedermes noro.

Lokalinės istorijos tyrėjai iš šios knygos prisirinks daug įdomių faktų. Taip bus galima parašyti gyvą šio krašto istoriją. Su mažais ir dideliais žmonėmis. Jų pavardėmis ir vardais. Kaimais. Demografiniais paskaičiavimais. Nurodant gimimo, gyvenimo, jungtuvių, mirties vietą. Ir laiką. Pastebint, kad dauguma šio krašto žmonių nuo seno buvo giminės. Tolimi. Nors ne nuo Adomo laikų. Tik tris šimtus metų. Kurie dabar gerai mums matomi. Tuokėsi, krikštijo vaikus, laidojo vieni kitus, gynėsi nuo skriaudikų ir užpuolikų. Saugodami savo ir palikuonių laisvę. Galbūt tai ir subrandino vidinę šio krašto žmonių tvirtybę?

2008.V.25. Algimantas Krinčius


Image
Image

 

Image

 

Dvarų žinynas

Jam pagrindą davė 1919-1939 metų Lietuvos dvarų ir dvarelių sąrašas, kurį parengė prof. Jerzy Ženkiewicz (Lenkija, Torunė, M.Koperniko universitetas)